(2023 m. rugpjūtis)
Gyvenimas Airijoje, arba
Kai pasiimi tris vaikus ir skrendi į pasaulio kraštą pradėti naujo etapo…
Jei kas būtų prieš kelerius metus paklausęs, ar taip išdrįsčiau, būčiau pasakiusi „tu kąąąą?“ O dabar išdrįsau. Pakeitėme labai daug ką: šalį, namus, mokyklą, gyvenimo būdą. Kardinaliai. Kaip aš sakau, išbridom iš užsistovėjusio vandens. Kai vanduo per daug užsistovi, jis pradeda rūgti. Tegu tai buvo mūsų susikurta komforto zona, kurioje viskas aišku, – darbas, namai, pomėgiai, draugai, vėl darbas, namai, pomėgiai, draugai, ir vėl. Ir vėl… Viskas aišku, viskas nugludinta. Gal ir ramu, gal ir gerai. O gal pernelyg nyku, kai augti ir tobulėti jau tiesiog neišeina. Kai norisi pokyčių, kai norisi iššūkių, nes… jie ir padeda augti, padeda tobulėti. Tūnanti komforto zonoje dvasia užmiega ir nebejaučia gyvenimo polėkio. Nekalbėsiu apie geresnes gyvenimo sąlygas ar finansinę padėtį svečioje šalyje, nes ne tai gyvenime griežia pirmuoju smuiku. Žinoma, tai svarbu, į tai atsižvelgiam ir pridedam prie privalumų, bet… tegu pirmenybę šiuo atveju užima kiti dalykai.
Skrydis iš Lietuvos buvo labai anksti, 5.45, bet visi atsikėlė stebėtinai lengvai, – labai laukė. 😊 Keliavom ilgai, nes dar laukė kelionė autobusu iš Dublino į Korką.
Mes su mažąja beveik visą kelionę pramiegojom, tai kelionė praėjo žaibiškai. 😊
Vakare dar turėjom jėgų visi nuvažiuoti į parduotuvę nusipirkti maisto, nes šaldytuve buvo švaru ir gražu. Aha, pirmi skirtumai! Airiškose parduotuvėse neradau košių, tik avižinius dribsnius. Nebuvo nei mano mėgstamų grikių, nei tuo labiau visokių balandų ir burnočių. Sugalvojau vakarienei pasidaryt lengvas salotas – gražgarstės, pomidorai, silkė ir varškė. Teko pasitenkinti be silkės, nes jos irgi tiesiog… nėr. 😊 Varškė – tik grūdėta. Bet labai skani. Tokiems kaip aš košių ir kitų dalykų mėgėjams Airijoje yra lietuviškų ir lenkiškų prekių parduotuvės, savaitgalį važiuosim ir galėsiu prisipirkt kalnus. Matot, noriu sveikiau maitintis, nes per atostogas truputėlį atleidau vadeles, o kol neturiu košių, negaliu pradėt
(laaaabai geras pasiteisinimas 😊).
Užtat airiškose parduotuvėse radau savo mėgstamo pudingo (čia ne desertas 🙂) ir skanios sodos duonos (soda bread).
Koks buvo oras atskridus, neklauskit, aš norėjau tik miegot.😊 O štai kita diena padovanojo nuostabią vasarišką šilumą (ne karštį). Buvo apie 22 laipsnius – man pats tas. Susikrovėm mantą, kurios didžiąją dalį sudarė geriamasis vanduo, ir iškeliavom į diiiidžiulį (apie 56 hektarų) Balinkolingo (Ballincollig) parką. Jei būsit Korke ar netoliese, užsukit, ypač su vaikais. Nuo XVIII amžiaus iki XX amžiaus pradžios dabartinio parko vietoje buvo parako gamykla. Iš čia jis buvo gabenamas į Korko miestą ir Korko uostą, kad būtų tiekiamas Britanijos ginkluotosioms pajėgoms visame pasaulyje.
Iš pradžių vaikams žodis „parkas“ susižavėjimo nekėlė, įsivaizdavo, kad ten tik vaikščiosim ir nieko daugiau. Jų net akys nušvito, kai pamatė milžinišką žaidimų aikštelę.
Veiklos – įvairaus amžiaus vaikams. Beje, čia riedlentininkų, paspirtukininkų ir dviratininkų rojus, o ir pasivaikščiot pėsčiomis galima, kiek tik širdis geidžia. Prisilakstę ir prisižaidę išsirinkom vietą paiškylauti ir pažaisti kamuoliu – didžiuliai pievos plotai ir daugybė iškylų vietų. Pastebėjom žaidėjus su neįprastomis man nematytomis lazdomis, mušinėjančius kamuoliukus. Pasirodo, tai Airijoje populiarus žaidimas herlingas (hurling). Bet apie tai – kituose įrašuose.
A, ir dar. Pasiūlėm vaikams prasieiti taku palei upę. Sakė „neeee, ko ten eit, pavargom“… Visgi sutiko. Ir kai pamatė krantą, kur braidžiojo ir turškėsi daugybė vaikų, jau mes, suaugusieji, po poros valandų sakėm „neeee, nebenorim, pavargom“. 😊
P. S. Kaip parke pavyko prasmukt pro furgonėlį su ledais, neįsivaizduoju 😊