(2023 m. rugpjūtis)
Gyvenimas Airijoje, arba
Kai pasiimi tris vaikus ir skrendi į pasaulio kraštą pradėti naujo etapo…
Toliau pažindinamės su Airija. Adaptuojamės. Nors… Atrodo, kad čia jau taip seniai gyvenam, o iš tiesų tik antra savaitė.
Prisipažinsiu, aš nemoku angliškai. Galiu pasakyti „laba diena“ ir panašias frazes, bet tik tiek. Susikalbėti – šansų jokių. Kol kas. Nors… Papasakosiu, kaip susikalbėjau vaistinėje. 
Norėjau vaikams nupirkti vitamino C. Klausiu: „Where is vitamin c for children?“ Tiek sugebėjau. Galvojau, mostelės ranka, kokia kryptimi ieškoti, suprasiu. Aha, ji manęs kažko klausia. Kaip supratau, teiraujasi, ar noriu kramtomo, ar skysto. Kaip pasakyti „kramtomo“, jau nebežinau. Sakau: „No drops, no drops!“ Supratom viena kitą, nusipirkau kramtomų.
Prie namo, kuriame laikinai apsistojom, – savas kiemas, vaikai kaip nuo grandinės paleisti. Iš namų – į kiemą, iš kiemo – į namus. Darė kūlvirsčius, ridenosi nuo kalniuko, vaikščiojo keturiom. Tegul. Vaikai auga arba laimingi, arba švarūs. Tegu būna laimingi.
Rašau – laikinai apsistojom, nes mūsų vėl laukia kraustymasis. Suradome erdvesnius, didesnius namus, ten ir persikelsim. Taigi dar visa mūsų manta dėžėse nuo atvažiavimo… Naudojamės tuo, ką atsivežėm rankiniam bagaže. Ir žinot ką? Stebuklas! Įmanoma apsieiti vos su keliais daiktais. Taip, pasiilgau savo drabužių, papuošalų, kai kurių daiktų, bet, pasirodo, ir be jų jaučiuosi laiminga. 😊
Mano vyresnioji labai mėgsta prekybos centrus. Vieną dieną padarėm „ekskursiją“ į „Mahon Point‘ą“. Man ir sūnui prekybos centrų gali ir nebūti, mažajai tinka, jei ten yra žaislų ir pramogų, taigi sutarėm, kad labai ilgai neužsibūsim. Beveik pavyko 😊
Ką pastebėjau: čia vaikams – laisvė. Negirdėti jokių „nelipk“, nebėk“, „nedaryk“, bet vaikai per galvas neina. Nė karto negirdėjau pakelto balso ant vaiko, netgi suirzusio tono. Taip, mes čia dar neilgai, bet per beveik dvi savaites to girdėti neteko, o namie nesėdim.
Prekybos centre labiausiai „užskaityta“ vieta – „Tesco“ parduotuvėje žaislų skyrius. Jis nebuvo, mano akimis, labai didelis, bet pakankamai, kad sužavėtų. Dar ketinu juos nusivesti į čia esančią vieną iš „Smyths“ – didžiulę žaislų – parduotuvę. Milžinišką. Įdomu, ką pasakys tada. 😊 Artėja mažosios gimtadienis, sutarėm, kad dovaną išsirinks pati. Tikiuosi, tai netruks visą dieną. 😊
Kilarnio (Killarney) nacionalinis parkas… Jei būsite Airijoje, O ypač netoli Kerio (Kerry) grafystės, būtinai užsukite į šį milžinišką parką (net 10 tūkst. hektarų!) Kalnai, ežerai, krioklys, dvaras, takeliai pasivaikščioti, nuostabi augmenija, žaluma, 15 a. vienuolyno likučiai… Daug nepasakosiu, vis tiek neįmanoma to nupasakoti, net ir nuotraukos neperteikia tokio grožio. Reikia pamatyti, patirti, pajausti. 😊 Ir, beje, nors ten nėra vaikų žaidimų aikštelių, verta skirti daugiau laiko ir planuoti pabūti ten kone visą dieną. Tikrai atsiras ką nuveikti ir ką pamatyti. Svarbu pasiimti užkandžių, vandens ir gerą nuotaiką. Mano didžioji, parduotuvių, miesto centro ir kavinių gerbėja, iš pradžių į parką važiuoti noru visai nedegė. O dar važiuoti iki jo kone valandą. Ne ne, sakė, gal nereikia, ką ten veiksim. Įkalbėjau. Pasitelkiau visas mamiškas jėgas ir įtikinau, kad su šeima galima ir parke šauniai praleisti laiką. 😊 Nelabai tuo tikėdama sutiko. O dienai baigiantis, jau vakarop, kai visi pavargę traukėm link mašinos važiuoti namo, būtent ji pasakė: „Šiandien buvo tooookia gera diena.“ Aha, sakiau gi! 😊
„Dabar geriausi mūsų vakarai…“ Skamba man galvoje dainos žodžiai. Jie taip tinka. Geriausi vakarai, kai būnam visa šeima, kartu ką nors veikiam, tarkim, kieme kepam šašlykus ir – privalomai – lydom zefyrus. 😊 Glostau akimis kieme vėjo linguojamą aviečių krūmą, sodriai žalią žolę, katiną, tupintį ant tvoros, ir svarstantį, kur šįkart nušokti – pas mus ar pas kaimynus, tingiai šviečiančią saulę, vaikus, besidžiaugiančius tokiu, atrodo, paprastu dalyku – zefyrais, ir taip gera, ramu ir jauku. Šalia – patys brangiausi, kiekviena diena dovanoja staigmenų ir stebuklų, aš galiu kurti gyvenimą, – kaip nesidžiaugti?
