(2023 m. rugsėjis)
Gyvenimas Airijoje, arba
Kai pasiimi tris vaikus ir skrendi į pasaulio kraštą pradėti naujo etapo…
Jau apsipratom, oras vis dar lepino. Atrodė, kad ta vasara taip ir nesibaigs 
Ir kaip buvo neįprasta parduotuvėse rasti Helovinui skirtų prekių… Net rugpjūčio pabaigoje buvo galima jų pamatyt. O vienoj parduotuvėj kelios lentynos buvo skirtos… Naujiems metams!
Kol orai dar kvietė į lauką, vieną savaitgalio dieną apsilankėm „Fota“ parke. Aš jį įsimylėjau!!! Štai ten – ta vieta, kur noriu pasivaikščioti viena (labai mėgstu mišką ir jo man čia labai trūksta). Bet… Vos ti susiruošiu viena važiuot į „Fotą“, prasideda lietus. Ir taip – jau tris kartus Sako, sutapimų nebūna, turbūt tai patikrinimas, kaip labai aš noriu į tą parką ir kiek dar stengsiuos ten patekt.
Netoliese yra zoologijos sodas, bet jame nebuvom, pasilikom šiltam metui. Pasivaikščiojom po patį parką. Žinant, kad mano vaikai nesižavi vaikščiojimais tiesiog šiaip, ir šį kartą nustebino – jiems laaaabai patiko. Neįsivaizduoju, kaip „Fota“ parkas gali nepatikti: įvairiausi medžiai, augalai, tokie, kokių šiaip gatvėje nepamatysi, – iš įvairių šalių, įvairaus amžiaus. Prie daugelio yra lentelė, kaip medis vadinasi, iš kur ir kada atkeliavęs.
Po visų iškylų ir išvykų prasidėjo linksmoji dalis – mokykla! Visiems trims. Pasakysiu atvirai: galvojau, bus blogiau. 😊 Maniau, turbūt bus sunkoka tiek man, tiek vaikams, nes nemokam angliškai, bet lūkesčių neturėjau – tiesiog stengiausi viską priimt taip, kaip vyksta. Ir kaip man patinka toks požiūris – darai, ką gali padaryti, kad būtų kuo geriau, ir kartu esi atviras viskam, kas vyksta, nutinka, kaip klostosi įvykiai. Net iškilę iššūkiai nevirsta rūpesčiais, tai tiesiog reikalai, kuriuos reikia sutvarkyti.
Mano trijulė pirmąją mokslo metų dieną:
Taigi, mokykla. Mokslo metai čia prasidėjo rugpjūčio 31 d., ir tądien vyko pamokos pusę dienos, kaip įprastai. Tik mažajai pirmąją savaitę pamokėlės trukdavo trumpiau. Didieji eina į vieną mokyklą, mažoji – į kitą, arčiau namų.
Mokyklose nėra valgyklų, taigi valgo jie tai, ką atsineša iš namų. Matytumėt, kokiais kiekiais dedu. Iš pradžių dėjau įprastai, kaip ir gyvenant Lietuvoj, bet jie ten mokykloj pietaudavo. Pirmą dieną visi pareiškė: mama, tu ką, nejuokauk, įdėk dvigubai. Na, dvigubai, tai dvigubai.
Uniformos privalomos dičkių mokykloj. Mergaitėms – sijonai arba sarafanai, balti marškiniai, berniukams – kelnės, marškiniai. Visi turi vienodus megztinius ir kaklaraiščius (ir mergaitės). Ir visiems vienoda sportinė apranga. Kas įdomiausia – ten vaikai kasdien, pasirodo, vaikšto į mokyklą su sportine apranga. Manieji labai apsidžiaugė, sakė, patogu ir nereikia sukt galvos, ką rengtis. Mažosios mokykloj uniformų nėra.
Žinokit, kokį vaizdą mačiau namie, kai vieną dieną vaikai grįžo po pamokų… Norėjau nufotografuot, bet didžioji priešinosi. 😊 Ji sėdėjo ir skaitė KNYGĄ!!!! Anglišką. Apie… futbolą. Per savaitę perskaitė visą. Lietuvoj tokį vaizdą pamatydavau, kai primindavau, jog reiktų jau kažkaip knygą į rankas paimt. Knyga būdavo lietuviška, ne apie futbolą ir ilgai rankose neužsilaikydavo, o savanoriškai į jas išvis nepatekdavo. 😊 Tiesą sakant, aš maniau, kad mano vaikas nemoka angliškai. Na, taip, susikalbėt dar sunku, bet ji labai daug ką supranta ir parduotuvėse man vertėjauja. 😊 Mamai stimulas susiimt ir pagaliau kibt į mokslus. Kaip gera, kai vaikai kažką žino ar moka daugiau už tėvus. 😊