Ilgą laiką gyvenau kažkaip keistai: kažkada dirbau ten, kur nelabai norėjau (juk reikia užsidirbti…), per televiziją žiūrėjau visokias laidas ir gėriau į save kitų gyvenimą, neigiamas emocijas (juk reikia žinoti, kas vyksta… Aha, labai įdomu, per kiek laiko to dainininko sesers vyro kaimynės brolis pasveiko nuo koronos), į klausimą „kaip gyveni, kaip jautiesi?“ atsakydavau „na, dirbu, nieko nespėju, galvą skauda, sportuot reiktų, laiko nėr, taip ir gyvenu…“ (juk nelabai padoru gyvent ir jaustis gerai ar net labai gerai ir turėt daug laiko sau), apsiribojau kelionėmis po Lietuvą, nes vykti svetur, ten, kur labai norisi, – brangu, o juk reikia taupyti, atsidėti „juodai dienai“; beje, jei reikia taupyti, tai reikia ir „arti“. Nors gal tai visai ne keista: taip gyvena daug žmonių.
Bet man viduje kažkas ėmė kirbėti: blaškausi, mėtausi, neatrandu savęs, kaip populiaru sakyti. Ir vaikų, atrodo, kartais visai nesuprantu: ko jie zirzia, ko jie rėkia, jei viskas gerai, ko jie tarpusavy pešasi? Norėdavau tylos ir ramybės, kur nors užsidaryti nuo pasaulio, nuo reikalų, nuo darbų. Nuo savęs.
Ėmiau kapstyti, kas gi čia darosi. Ėjau labai mažais žingsniukais, lėtai, stengdamasi nieko nesugadinti – taip norėjau jaustis ir gyventi kitaip. Ir šiandien gyvenu kitaip. Aš laiminga ir grįžusi į savo vidinius namus, kur pilna šilumos, jaukumo ir meilės. Kaip iki to ėjau ir dar tebeeinu, noriu pasidalyti ir su jumis. Gal kam kas nors tiks, gal mano žodžiuose atras savo situaciją, gal koks patarimas atlieps, gal perskaitytas žodis bus kaip tik laiku ir vietoj pagal dabartinę situaciją. Aš nesu kokia nors nušvitusi guru ir nesirengiu nieko mokyti – tiesiog dalinuosi tuo, ką atradau, ką pati pritaikiau ir kas man veikė (ir tebeveikia) tiek kalbant apie vaikus, tiek apie save. Beje, norą keisti savo savijautą ir gyvenimą paskatino… vaikai. Labai norėjau gražaus, ramaus, išjausto, kantraus, išmintingo santykio su jais, o ar gali būti toks santykis, kai pati nori sulįsti po lapais užsiknisus nuo gyvenimo?
Jie mane ir paskatino kastis į savo vidų ir keisti gyvenimo kokybę. Man visada buvo svarbu santykis su savo vaikais (gal kad vaikystėj pačiai trūko tos šilumos, gal kad beveik dešimtmetį laukiau pirmos dukros, gal…). Aš norėjau būti tokia mama, kuri kaskart nekelia balso, kai vaikas šimtą kartų paklausia to paties, kai išpila sriubą per visą stalą, kai susipeša. Norėjau būti tokia mama, kuri supranta savo vaikus, kuri žino ir jaučia, kaip elgtis, kad jie manim pasitikėtų, nebijotų išsipasakoti, kad ateity mano namai jiems būtų „reabilitacijos uostas“ nuo gyvenimo vėjų. Kaip viso to pasiekti? Ėmus gilintis tapo aiškiau negu aišku – pirmiausia turiu pradėti nuo savęs. Kai pati būsiu susitaikius su savo vidumi, kai jausiu savo vertę, kai mano veikla teiks man absoliutų malonumą, kai nejausiu stygiaus (jausmų, pinigų, meilės sau), aš galėsiu tapti pilnu indu savo vaikams. Dabar aš džiaugiuosi gyvenimu, džiaugiuosi savo vaikais, buvimu su jais. Taip, dienų pasitaiko įvairių, nuotaikų – irgi, bet aš išmokau nuo to nebėgti, o priimti, išbūti ir žinoti, kad rytojus išauš geresnis.