(2023 m. rugsėjis)
Gyvenimas Airijoje, arba
Kai pasiimi tris vaikus ir skrendi į pasaulio kraštą pradėti naujo etapo…
Kam teko kraustytis iš vienų namų į kitus, tai tikrai žino, koks tai „malonus“ dalykas. Aišku, nauji namai yra puiku, bet tas kraustymosi procesas… Dėžės, maišai, kur koks daiktas, gali tik spėlioti, nes galiausiai vis tiek ko nors nerandi, nors ir, rodos, rūšiuodamas dedi.
Persikraustyti iš vienos šalies į kitą buvo nemenkas iššūkis, o neilgai trukus mūsų laukė dar vienas persikraustymas – į kitus namus. Įveikėm ir tai. 😊 Kai atkeliavo dėžės iš Lietuvos, jas laikėme apie mėnesį neišpakuotas, nes žinojome, kad teks pervežti į kitus namus. Tai mėnesį vaikščiojom kone tais pačiais drabužiais. Aišku, skalbėm. 😊 😊 Ir kaip gera buvo jau pervežus dėžes jas iškraustyti – seniai matyti daiktai atrodė kaip nauji. 😊
Gyvenam puikioje, mano akimis, vietoje – Karigaline (Carrigaline). Nuo iki jūros – 10 min. mašina, dar visai netoli man labai patikęs jachtų miestelis Krosheivenas (Crosshaven) – buriuotojų ir žvejų rojus. Link jo ėjome pasivaikščioti ilga pakrante, o vandenyje plūduriavo daugybė jachtų. Man priminė vaizdą iš kažkokio filmo (gaila, nepamenu pavadinimo) – rudeniška saulėta ir šilta diena, lengvas vėjelis, ramus vanduo ir jame lengvai besisupančios jachtos… Jaučiausi tarsi atsidūrusi tame filme. 😊 Labai mėgstu tokį orą – kvepia rudeniu, maloni vėsa ir daug saulės. O dar tie vaizdai…
Vienas mažas malonus atradimas (o juk gyvenimą jie pasaldina, tegu ir maži, ar ne?) – netoli namų vaikų žaidimų aikštelė. Diiiidelė. Skamba gal ir keistai, nes Lietuvoj aplink namą jų galima bent tris rasti 😊, čia taip nėra. Taigi kad yra aikštelė netoli namų ir galima bet kada ten iškrauti energiją, mums labai labai gerai. 😊 Nuo vienos čiuožyklos gal ir aš kada nors nusileisiu… Gal… Prisipažinsiu – bijau čiuožyklų, net ir tų vaikiškų (na, ne leliukiškų…). Pamenu, kaip vienam Vilniaus žaidimų kambary sėdėjau prie čiuožyklos krašto ir kaupiausi nusileist. Bet ten ir čiuožykla tokia rimtesnė buvo – su kalniukais ir ilgaaaa. 😊 Atspėkit, ar nusileidau. Aha, nea. Pasakiau, kad kitą kartą, dabar tegu vaikai čiuožia. 😊 O kažkokios mergaitės mane drąsino: čiuožkit, teta, čiuožkit, čia visai nebaisu, pamatysit. 😊Gėda? Nea, išaugau iš to amžiaus, kai būdavo gėda. Veikiau juokinga. 😊
Lietuvoj mėgdavom turėti „savo laiką“ – arba su kuriuo nors vienu paeiliui išeidavau papramogauti, arba visi kartu ką nors veikdavome. Toks laikas, tikiu, be galo svarbus. Ir ne tik vaikams, bet ir mamai (ar tėvams). Net kalbų nebuvo, kad čia, Airijoje, bus kitaip. Jie manęs labai natūraliai paklausdavo: „Na, tai kada mūsų laikas?“ Buvom daug kur – parkuose, žaidimų aikštelėse, prie jūros, namuose lipdėm ir spalvinom, ėjom valgyti ledų ir tiesiog pasivaikščioti… Bet svarbiausia mano žinutė, ką noriu pasakyti, kad labai svarbu surasti laiko tokiems pasibuvimams – jie nepaprastai sutvirtina ryšį, galima pasikalbėt su vaiku apie tai, apie ką sunkiai pavyksta įprastų dienų rutinoje. Ir po tokių klajonių ar tiesiog ramaus pabuvimo su vaikais aš jaučiuosi tokia užsipildžiusi, tiek prasmingo nuveikusi.
Beje, kartu būnant jie man tiek išminties pažeria! 😊 Štai, mažosios keli perliukai:
Vaikštom lauke, žaidžiam. Sako: „Aš taip noriu valgyt, kad net girdžiu, kaip mano pilvas girgžda.“
Arba prie jūros vaikšto pasilenkus, kažką žiūrinėja. Klausiu, ko ieško. Sako: „Aš esu žiūrėtojas. Ieškau kriauklių.“
Ėjom dviese į parduotuvę, o aš juk angliškai nemoku… Ji manęs klausia, kaip mes viską nusipirksim. Na, sakau, kelias frazes moku, susikalbėsim, susitvarkysim. Sumokėjom už prekes ir ji lengviau atsikvėpė, sako: „Tau pavyko, ačiū Dievui.“ 😊
Rugsėjį atšventėm mažosios mažąjį jubiliejų – visus penkis! Dovaną šį kartą rinkosi pati – važiavome į didžiuuuulę žaislų parduotuvę, kuri net man užėmė žadą: lentynos iki lubų ir visos pilnos žaislų. Kokių tik nori. Kiek tik nori. Mažoji galėjo išsirinkti sau dovaną. Buvo įdomu, kaip susidoros su šia užduotim: ar išsirinks iš tokios gausybės, ar neapraibs akys ir neužeis noras nusipirkti visos parduotuvės 😊. Puikus išbandymas tiek jai, tiek mums. Mažoji mane nustebino! Iš pradžių vaikščiojo kaip muziejuj ir viską apžiūrinėjo. Kai akys apsiprato su tokia gausa, galiausiai pradėjo rinktis. Ilgai rinkosi, nes… tai to nenori, tai ano. Net keista buvo. Apžiūrinėja ką nors, klausiu, ar patinka, sako: „Patinka, bet nenoriu šito.“ Apsistojo ties lėlėm (numaniau tai). Užsimanė dar vienos lėlės. Ir labai panašios į tokią, kokią turi. Pasakiau, kad turi jau kelias, tai gal tegu su šitais savo vaikais susitvarko pirmiausia. 😊 Ji sutiko, sako, kad susitvarkytų su jais, jai reikia visokių indukų lėlytėm, suknyčių ir gultuko! Tai ir nupirkom atributų. Susirinko ji juos ir pasakė: „Viskas, einam iš čia, pavargau.“ Egzaminą aš išlaikiau. 😊
