Žinoma, mes galime sėkmes nurašyti atsitiktinumams, galime manyti, kad tai – tik sutapimai, kad atsidūrėme reikiamoj vietoj reikiamu laiku. Galim. Bet gal mes tą sėkmę kažkaip pritraukiam?
Nemažai kas sako, kad žmonės dabar pikti, susiraukę. O anksčiau visi buvo geresni? Nes buvo lengviau gyventi? Kažin. Ką patys spinduliuojam, tą ir gaunam atgal. Į ką nukreiptas mūsų dėmesys, tai mes ir kuriame. Žiūrime į kitus žmones ir galvojame, kad šitas koks susisukęs, o anas susiraukęs, šitos moteriškės plaukai kaip šluota, o tos užpakalis pro duris netelpa? Tai kaip jūs manot, ar tie žmonės jūs pamatę širdyje pajus džiaugsmo antplūdį ir ims šypsotis bei siųsti gėrio bangas? Vargu.
Anksčiau aš pati buvau panaši – ta, kuri kritikuoja, apkalba, vertina, bamba. Ir jei aš mačiau pasaulį būtent tokį – netobulą, kreivą, šleivą, pilną piktų žmonių, tai toks jis ir buvo. Kaip jis galėjo būti kitoks, jei aš pati šventai tikėjau, kad žmonės iš esmės pikti ir savanaudžiai, kad man nesiseka, kad aš neturiu tikrų draugų ir pan. Tokiu tvirtu tikėjimu ir nusiteikimu aš kūriau ir pritraukiau būtent tokias situacijas. Žmonės savanaudžiai? Gerai, ir aš būsiu tokia. Niekam nieko nepadėsiu, netikėsiu niekuo, nes juk norės pasinaudot tik, apgaus, apsuks… Tai kaip tokioj situacijoj gali gimti kažkas gražaus, šviesaus, kaip gali ateit sėkmė?
Prisimenu nutikimą poliklinikoje. Daug žmonių, eilutė prie registratūros. Registratorė aiškiai pavargusi ir suirzusi, su visais kalba jau pakeltu balsu. Anksčiau ją mintyse būčiau pavadinusi tiesiog nemalonia boba ir dar paburnojus pati sau, kad ko čia ji putojasi, jei nemoka dirbt su žmonėm, tegu išvis nedirba. Prieš mane stovi vyresnio amžiaus vyriškis, jam, matyt, negera, kelis kartus klausia, tai kur ten eiti, jis neprisimena. Registratorė kartoja, tada užrašo ant lapelio. Žmogus klausia, ar reikia siuntimo, registratorė jau vos ne šaukdama jam atsako, kad kelis kartus pakartojo, jog nereikia. Žmogus pastovi, matosi, galvoja, ir meta jai „bombą“: o tai ten bus parašyta, kad galiu kreiptis? Maniau, registratorė jį suvalgys. Su visais tais įduotais lapukais. Stovėdama eilėje ir visa tai stebėdama aš prisiminiau vieną techniką, išgirstą Ilzės Butkutės kurse ir sėkmingai mano naudotą, – kai pamatai žmogų, pagalvok apie jį tris gerus dalykus. Net jei tai iš pirmo žvilgsnio atrodo neįmanoma. Tik tris. Jų tikrai gali būti. Bet tais dalykais svarbu pačiam patikėti. Jei niekaip nepavyksta, galima įsivaizduoti žmogų gerose trijose situacijose: kaip jam kas nors pasiseka, kaip jis tiesiog nusišypso ar pan. Aš žiūrėjau į tą pavargusią moterį ir galvojau: jos nepriekaištingai sutvarkyti nagai ir labai graži lako spalva… Jos akys labai išraiškingos ir įsivaizdavau ją geros nuotaikos, pailsėjusią ir besišypsančią, – akys tapo dar dailesnės, šiltesnės… Jos tvarkingai sušukuoti purūs, matyt, stori plaukai, ji tvarkinga, prisižiūrinti moteris, tikriausiai save myli ir puoselėja… Visai nebuvo sunku tai atrasti, nes visi šie dalykai – tiesa. Aš juos mačiau, tad tikėjau, tik reikėjo susitelkti ir pastebėti. Užuot, tarkim, skrolinus feisbuką. O laiko buvo, nes eilutė, nors prieš mane stovėjo trys žmonės, judėjo lėtokai. Mintyse pasiunčiau jai palaikymą, palinkėjau vakare pailsėti. Tiesiog. Nes labai norėčiau, kad tada, kai pati būsiu pavargusi ir „išsiderinusi“, man kas nors palinkėtų ramybės. Pagal posakį „elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad kiti elgtųsi su tavimi.“ Nieko sunkaus. Atėjo mano eilė. Reikėjo užsirašyti pas du specialistus, pageidautina – kuo greičiau, ir gydytoja jau buvo įspėjusi, kad pas vieną artimiausi laisvi vizitai galimi tik geriausiu atveju po poros mėnesių… Pasisveikinau, nusišypsojau ir jau dalykiškai išdėsčiau, ko man reikia (net nesakiau, kad reiktų skubiau, nes jei nėra laisvų vietų, registratorė čia niekuo dėta.) Taip, artimiausias laisvas laikas – po pusantro mėnesio. Staiga ji pakelia galvą ir ramiu, net tyliu balsu klausia: ar norit ateit rytoj? (Čia pas tą specialistą, kur nėra vietų.) Net sutrikau. Aišku, noriu. Ji nieko man neatsakiusi skambina kažkam ir sako: „Klausyk, ar gali mano pažįstamą įkišt ryt į tarpuką?“ Mintyse pradėjau „perkratinėt“, iš kur mes pažįstamos. Iš niekur, mes nepažįstamos. Ir aš nieko jos neprašiau, absoliučiai.
Reziumė? Tegu kiekvieno ji būna sava.