(2023 m. lapkritis)
Gyvenimas Airijoje, arba
Kai pasiimi tris vaikus ir skrendi į pasaulio kraštą pradėti naujo etapo…
Visi labai laukėm Helovino. Ne, mes nepamirštam Vėlinių, mes apskritai mirusius artimuosius prisimenam ne tik tą vieną dieną… Bet mes taip pat mėgstam ir Heloviną. Kodėl? Nes tai tiesiog dar viena proga vaikams patirti kai ką naujo. Ypač čia, Airijoje, kur Helovinas itin mėgstamas ir švenčiamas, iš kur ir kilo jo ištakos, kur kaimynai eina pas kaimynus (ir ne tik pas juos, paprastai apeina visą kvartalą!) bei prašo pokšto arba saldainio, ir tave maloniai sutinka KIEKVIENUOSE namuose, pakalbina, pajuokauja, dar gardumynų įdeda (ne jie griežia pirmuoju smuiku, bet malonu gauti 
). O jei kas nors irgi iškeliauja lankyti kitų, paprastai prie durų, lauke, palieka pintinę, pilną gardėsių, ir dar užrašą – „vaišinkitės!“ Pasiimi, kiek sąžinė leidžia, dar savo vaišių gali palikti.
O mes prikepėm sausainių „Raganų pirštelių“ ir visus, pas kuriuos užsukome saldainio arba pokšto, pavaišinome.
Kaip buvo įdomu stebėti žmonių reakcijas! Vieni juokdamiesi sakė „fui, kaip kraupu“, kiti klausė, ar jie valgomi, o treti teiraudavosi, ar gali paimti po vieną visiems šeimos nariams (o tų narių kartais pasitaikydavo ne trys ir net ne penki ).
Žinot, kas bene smagiausia kalbant apie Heloviną? Jam ruoštis! Svarstyti, ką rengsimės, kaip dažysimės, ieškoti idėjų ir jas išbandyti, kartu visai šeimai vakarais skaptuoti moliūgus.
O kaip smagu buvo dukrai, kad ji gali papuošti (hm, Helovinui nelabai tinkamas žodis… Gal pabaisinti? ) kitus šeimos narius. Štai, vyksta procesas… Turiu virsti baisiąja ledo karaliene…
Man atrodo, pavyko… Net plaukai pražilo!
O štai ir mažoji raganaitė su… net neaišku, su kuo. Gal giltine?
Tiesa, mes išėjom su gan kukliu krepšeliu: tikrai nesitikėjom, kad taip gausiai kraus mums gardumynus. Saujom, pakeliais, maišeliais! Bene kiekvienuose namuose žmonės prie durų turėdavo pasidėję dėžę (didelę) su maišeliais, pilnais saldumynų. Ir vienam vaikui – vienas tas maišelis. Išties buvo keista matyti tokius kiekius.
Ir taip gera, kad visi (be išimties) buvo labai malonūs, atrodė, kad tavęs laukia kaip kokio mielo, šimtą metų neregėto giminaičio Daug kas paklausdavo, kokie mes personažai, pasiteiraudavo vaikų vardų, palinkėdavo smagaus vakaro.
Kad nebūtų vien tik apie Heloviną, dalinuosi viena vieta, kurią aplankėm šį mėnesį (lapkritį) – tai „Marina“ parkas Korke. Jo pasivaikščiojimo takai man kažkuo priminė sumažintą Vingio parko Vilniuje versiją. Kaip ir dažniausiai, Liepa sublizgėjo savo kalbos perliukais. Tame parke daug kas vedžiojo šunis, vienas nedrąsiai pribėga prie Liepos, ji atsargiai glosto ir sako: nebijok manęs, nebijok, aš graži.
Na, o kas vyksta po Helovino? Ogi pasiruošimas Kalėdoms! Sakot, anksti? Neee, lapkričio pabaigoje – pats tas, nes kitaip… gruodžio 1 dieną neateis elfai. Jie ateina tik į papuoštus namus… Kita vertus, o koks skirtumas, kada mes tą eglę puošiam, jei mums tai suteikia džiaugsmo? Kad ir vasarą!
