Tai vyko beveik prieš dešimtmetį, kai mano vyresnioji dukra buvo dar visai mažytė. Baigiantis dienai aš atsiguldavau ir mintys kaip karuselė lėkdavo mano galvoje: „Ne viską padariau, ne viską suspėjau: nepažaidžiau su dukra naujais žaisliukais, mažai dėmesio jai skyriau, nepadarėm mankštelės, gal per trumpai lauke pabuvom…“ Ryte – ne ką geriau: „Reikia padaryti tą ir aną, ar spėsiu, nuo ko pradėti.“
Kone visos mintys – ar buvau pakankama kitiems. O sau? Manęs tarsi neliko, nebuvo, aš tik buvau ta, kuri daro, nespėja, sau priekaištauja. Vaikiausi idealios mamos vizijos, žinojau, ko reikia mano vaikui, bet neturėjau supratimo, ko reikia man. O dar kai prisiskaitydavau forumų ar paklausydavau kitų mamų, kiek ir ko daro jų vaikai, imdavau lyginti ir suprasdavau, kad vaje, aš tikrai per mažai darau, maniškė dar taip nemoka!
Visos pirmenybės buvo skirtos dukra. Nori valgyti? – prašau, einam (nesvarbu, ką tuo metu darau), nori pažaisti? – tai žinoma, ju reikia lavintis (viską metu ir einam žaisti), nori miegot ir kad pasėdėčiau šalia? – tai aišku (niekis, kad nuo nuovargio tuoj užmigsiu šalia jos lovoj, o dar juk nepadaryti darbai laukia…).
Turbūt nereikia ir pasakoti, kaip jaučiausi. Išsekus. Išsibarsčius. Be ugnelės. Apleidusi savo poreikius.
Nenutiko taip, kaip kartais nutinka gražiose istorijose, – nepabudau vieną rytą supratusi, kad jau gana, imuosi pokyčių ir nuo tos dienos viskas buvo kitaip: aš sėdėjau pieno vonioj prisidegus smilkalų, tada ėjau į masažą ir pusę dienos meditavau. Ne ne. Bet palengva visgi ėmiau suprasti, kad taip toliau negalima. Tiesiog negalima. Kažkur giliai suvokiau, kad vaikui reikalinga kitokia mama – paisanti savo poreikių, mylinti save, pailsėjusi ir laiminga. Tik tokia mama jį sugebės užauginti laimingu žmogumi, tik tokia galės duoti tai, ko turi pati – meilės sau, pasitikėjimo, ramybės. O kaip aš galėjau visa tai duoti, jei ir pati neturėjau?
Ėmiau skaityti. Daug skaityti. Atsirinkdavau knygas, informaciją – ne viskas tiko. Užsirašiau į vieną seminarą. Po kurio laiko – į dar vieną. Palengva ėmiau suprasti, ką dariau ne taip, ko man reikia ir ko aš galiausiai noriu. Ir pradėjau ne tik skaityti, bet ir daryti. Labai lėtai, mažais žingsniukais, klupdama, bet ėjau pirmyn. Nesilioviau ieškojusi – ėjau vis giliau, vis toliau, atrasdavau tokius man nežinotus klodus! Ta gilinimosi kelionė taip ir nebuvo nutrūkusi, tebesitęsia iki šiol: gali visą gyvenimą mokytis, tobulėti, augti, ir tam ribų niekad nebus. Labai tuo džiaugiuosi.
Palengva mokiau dukrą palaukti, nemesdavau savo darbų (ir malonių veiklų!) tuojau pat, vos ji ko nors užsigeisdavo, po truputį atsikračiau noro viską spėti ir būtinai nieko nepamiršti, sušvelninau reikalavimus sau… Ir karuselė mano galvoje nustojo suktis. Taip, būna, ne viską spėju, ką ketinau tądien nuveikti. Na, ir kas? Ar pasaulis dėl to apsivers? Svarbiausia, kad mano vaikai gavo meilės, dėmesio ir artumo. O ta neišplauta kurio nors galva ar neišlygintos kelnės… Bala nematė.
Supratau ir dar vieną dalyką – vaikams toli gražu ne visada reikia tiek ir to, ką mes darome dėl jų, Kartais kažkodėl to reikia mums patiems. Gal kad išpildytume idealios tėvystės planą? O gal kad neva geriausiai žinome, ko reikia mūsų vaikams? Papasakosiu konkrečią situaciją, kada aiškiausiai tai supratau.
Kasvakar skaitydavau knygeles prieš miegą (skaitau ir dabar, tik negaliu pasakyt, kad tikrai kasvakar be išimčių). Būdavo vakarų, kai iš nuovargio vos liežuvį apversdavau, būdavo, kad skaudėdavo galvą ar jausdavausi serganti. Bet aš vis tiek skaitydavau. Šiek tiek mažiau nei įprastai, bet skaitydavau. Ir ilgainiui pajutau, kad tas skaitymas vakarais apskritai pradėjo mane erzinti, nes kartais tai buvo daroma per vargus. Jausdavausi tarsi įkalinta, tarsi mane kas būtų privertęs sėdėti ir skaityti. Netgi pagalvodavau: „Jie ką, nemato, kokia pavargusi esu, galėtų pasakyti, kad nereik tos pasakos.“ Įsivaizduojat? Atsakomybę už savo būseną tarsi nesąmoningai permesdavau vaikams. Gerai, kad tik mintyse. Ir vieną vakarą, pamenu, man pakilo gan aukšta temperatūra, krėtė šaltis, aš nenorėjau nieko, tik į lovą ir užsikloti iki ausų. Buvo taip negera, kad paklausiau vaikų: „Vaikai, ar nieko baisaus, jei nepaskaitysiu šiandien? Susirgau, noriu atsigulti.“ Mano nuostabai išgirdau abiejų (tada mažosios dar nebuvo) atsakymus: tai aišku neskaityk, nieko tokio. Aš taip ir nustėrau, galvoje sukosi mintys: „Kaip nieko tokio? Visai visai nieko tokio? Ir jūs nezysit, nereikalausit? Jums tai nėra taip svarbu, kaip man atrodė? Aš tikrai dabar galiu tiesiog imti, išeiti iš kambario ir atsigulti?“ Negalėjau patikėti. Dabar, jei jaučiuosi pavargusi, jei nėra ūpo, aš neklausiu, tiesiog pasakau: „Vaikai, šiandien knygutės neskaitysiu, nes…“ Visada paaiškinu kodėl. Ir viskas. Kartais, aišku, nusimena, bet atrado labai gerą būdą: kai jau patys išmoko skaityt, tokiais vakarais kuris nors paskaitydavo garsiai kitam (ir sau). Net ir man. O kartais vietoj skaitymo mes smagiai paplepam. Ir dar – pradėjom kartu rinktis knygas. Jie ir aš. Nes, galų gale, man turi būt įdomu, ką skaitau! Paieškos kartais užtrunka, nes ne taip ir lengva atitaikyti, kas tiktų visų poreikiams. Būna ir taip, kad vieną vakarą skaitau knygą, kuri labiau patinka didiesiems, o kitą – kurią išsirinko mažoji.
Man labai patinka psichoterapeutės Leslie Potter požiūris: „Rūpintis ir mylėti vaiką nereiškia būti jam „gera mama“. Ir dar ji yra išsakiusi nuostabią mintį (ir ne vieną; necituoju, rašau perfrazuodama): ar manote, kad jūsų darbas yra paruošti savo vaiką sėkmingam ateities pasauliui – taip, kaip jūs pats įsivaizduojate, ar tiesiog jį mylėti, kad galėtų išaugti tvirta, pasitikinčia savimi asmenybe ir galėtų pats priimti sprendimus pagal tai, koks jis yra.
Svarbiausia – visų pirma būkim pakankamos sau, kad pakankamai galėtume duoti savo vaikams bei aplink esantiems.