Paskaita „Meditacijos keliu“

1 dalis – 1 val. 10 min., 2 dalis – 44 min.

Meditacijos keliu

Paskaita + 2 aprašytos praktikos

Pridedamos dvi aprašytos praktikos: ilgalaikė savęs stebėjimo praktika ir „Pasaulio centras“.

Paskaitos esmė:

Meditacija – tai technika, padedanti žmogui valdyti savo būseną, sąmonę, jausmus ir mintis. Kitaip – tai nerimo nejaučiantis protas. Ir tik ramus protas padeda pasiekti laimės būseną. Meditacija padeda išjausti dabarties akimirką. Kam to reikia? Tik dabarties akimirkoj žmogus gali augti, tobulėti, siekti savo tikslų, netgi mylėti gali tik dabar. Tai vienintelis duotas laikas gyventi. Labai dažnai žmogaus protas nuklysta į praeitį arba ateitį, projektuoja visokias mintis… 

Kas yra meditacija, kokios pozos tinkamiausios, kaip praktikuoti; kas yra dėmesingas įsisąmoninimas ir kuo jis susijęs su meditacija – visa tai paskaitoje iš dviejų dalių.

Paskaitoje kalbama apie:

• Dabarties akimirką: kas tai yra ir kuo svarbu;
• Būdus, kaip į savo kasdienį gyvenimą įtraukti daugiau dėmesio;
• Tai, kas yra meditacija, kokia jos esmė ir nauda; 
• Kaip atsiriboti nuo minčių;
• Dėmesingą įsisąmoninimą – kuo jis mums svarbus gyvenime;
• Tai, ką reikia žinoti prieš pradedant medituoti;
• Mitus apie meditaciją.

Patariama paklausyti šių meditacijų (jas rasite paspaudę mygtuką „Nemokamas turinys“ dešinėje pusėje, viršuje):

Kvėpavimo stebėjimas. (Padeda sugrąžinti dėmesį į dabarties momentą.)

Meilės ir gerumo meditacija. (Padeda išmokti valdyti savo jausmus ir mintis, tinka, jei vargina nerimas, ima pyktis, puola neigiamos mintys ar emocijos, skatina pajausti meilę. Pirmiausia – svarbiausiam žmogui, SAU.)

Trataka (žvilgsnio sutelkimas). (Padeda susikaupti, išlaikyti dėmesį, subalansuoti vidų, pajausti harmoniją, sumažinti proto siunčiamų minčių laviną. Praktikuojant šią meditaciją, gali būti lengviau priimti sprendimus, pagerėti miegas, lavinama intuicija. Ši meditacija pasitarnauja regėjimui.)

⁎⁎⁎⁎

Be visa ko, meditacija padeda išgryninti pasaulį, pamatyti jį tikresnį ir aiškesnį. Kai žvelgiame į kitus žmones, ką matome? Ar juos pačius, tokie, kokie yra, ar savo mintis apie juos? Pasaulį nuspalvinam netikrom spalvom, tarsi pritempiam prie savo įsivaizduojamos realybės…

Ilgalaikė savęs stebėjimo praktika.

Ši praktika padeda ugdyti dėmesingą įsisąmoninimą, nurimti, susitelkti.

Ką darom, kai suskamba atokiau padėtas telefonas? Pastebėkim save. Greičiausiai strimgalviais lekiam atsiliepti… O kodėl? Kodėl negalim ramiai nueiti ir atsiliepti? Žmogus nustos skambinti? Perskambinsim. Nestresuokim, nelėkim. 

Arba suskamba durų skambutis, ką darom? Tikriausiai bėgam prie durų… Kodėl bėgam? Skambinęs žmogus nenueis per dvi sekundes.

Išnaudokim paprastus kasdienius namuose atliekamus veiksmus. Ką daryti? Pasistenkime stebėti save kiekvienoje situacijoje – kaip elgiamės, kaip reaguojame, kur mūsų mintys. Sąmoningai nurimkime, susitelkime ir tą veiksmą atlikime būdami čia ir dabar, kiek įmanoma ramiai. Stebėkim kvėpavimą.

Darydami bet kokius buities darbus sulėtinkim žingsnį, būkime ten pat, kur yra ir mūsų kūnas. Ką nors darom, pvz., lyginam drabužius, o mintys kažkur skraido, esame tikrai ne čia, galiausiai išėję iš namų suabejojame, ar išjungėme lygintuvą, nes tuo momentu, kai tai darėme, neįsisąmoninome, kad štai, aš dabar išjungiu lygintuvą. 

Be abejo, nenustokime svajoti, bet lygiai taip pat atsidurkime čia ir dabar. 

Puikus būdas dėmesingam įsisąmoninimui ugdyti yra valgymas. Ką matom, kai valgom, – ar maistą, ar telefono ekraną? Ar įsižiūrim, kokios spalvos maistas, kokia jo tekstūra, kaip patiektas? Ar valgydami apskritai suvokiam, kad valgom? Ar gerai sukramtom maistą, ar tik prisikišam skrandį? 

Dar vienas pavyzdys. Tarkim, alpinistai kopia į kalną. Ar esmė – tik pasiekti viršūnę? Taip, tai svarbu, tai tikslas, bet juk ir pats kopimas yra didelis nuotykis, jam kruopščiai ruošiamasi, susitelkiama. Be kopimo nebūtų pasiektas ir tikslas. 

Taigi ugdykim dėmesingumą kasdien, pagaukim save, nustverkim, kai jau ilgai būsim kažkur išskridę ir atitrūkę.

Praktika „Pasaulio centras“

Ši praktika puikiai ugdo dėmesingumą, padeda nusiraminti, susitelkti ir atsiriboti nuo minčių, nuo jų pailsėti. Ji panaši į meditaciją „Kvėpavimo stebėjimas“.

Ką daryti ir ko nedaryti. Kai susinervinsite, supyksite, būsite nepatenkinti ar tiesiog blogos nuotaikos, neieškokite, kas jus galėtų užpildyti iš išorės – internetas, televizorius, svaigalai, plepalai, maistas ar dar kas nors. Paeksperimentuokite dėmesį nukreipdami į savo vidų. Ką tai reiškia? Susinervinote, supykote – nesigriebkite telefono ar bandelės, o susiraskite ramią vietą, atsisėskite ir susitelkite į kvėpavimą. Nereikia medituoti, tiesiog pajauskit ir paklausykit savo kvėpavimo. Bent trumpam. Tik tiek. Iškvepiam, įkvepiam… Nieko nevertinkite ir neplanuokite. Neieškokite aplinkoje ko nors, kas nukreiptų jūsų dėmesį. Jei norite, galite užsimerkti. Net nesistenkite savęs įtikinti, kad turite atsipalaiduoti ir stebėti kvėpavimą. Tiesiog jį stebėkite. Sėdėkite ir kvėpuokite. Jei užklysta mintis, švelniai ją priimkite ir išlydėkite. Galite jai pasakyti „vėliau“. 

Dar vienas būdas. Galite įsivaizduoti, kad sėdite pasaulio centre, o viskas aplink vyksta taip, kaip ir turėtų vykti. Ir tegu vyksta. Galite įsivaizduoti, kad esate nepajudinamas kalnas – niekas negali išmušti jūsų iš vėžių. Juk kalnas stovi ir per audras, ir geru oru, visada. Tapę kalnu, perimate jo stiprybę, tvirtybę ir ramybę, kad ir kokios permainos drebintų gyvenimą. Bet žmonės pranašesni už kalnus. Žmonės sudėtingesni. Mes galime jausti, judėti, būti ir tvirti kaip kalnai, ir atjaučiantys, švelnūs. Mes turim daug galimybių. Mes galim jausti, suprasti, patirti, augti, tobulėti. Ir prisiminkite, kad kartais tyla kalba garsiau už žodžius.

Galima kvėpuoti tam tikromis kūno vietomis (įsivaizduoti, kaip kvėpuoja pilvas ar krūtinė). Įkvepiam ramybės, pamatom, kaip ramybė užlieja tą vietą ir pasklinda po visą kūną, pripildo jį. Kvėpuojam pro nosį.