(2023 m. spalis)
Gyvenimas Airijoje, arba
Kai pasiimi tris vaikus ir skrendi į pasaulio kraštą pradėti naujo etapo…
Cirkas atvažiavo! Labai labai mėgstam cirką. Man tai asocijuojasi su vaikyste – kai apsirengdavau gražią išeiginę suknelę, mama į plaukus įrišdavo du kaspinus ir visa laiminga keliaudavau į cirką. Nežinau, ar ir mano vaikai jaučia ką nors panašaus į tai, bet cirkas jiems – mažytė šventė. Dar buvo įdomu palyginti, kuo skiriasi ir kuo panašus Airijoj ir Lietuvoj. Aišku, iš vieno karto spręsti sunku, bet žinot, kokį skirtumą pastebėjau? Čia žiūrovai labai labai aktyvūs – jie garsiai ploja, šūkčioja ir kitaip reiškia savo emocijas. Cirke – be galo daug šokio. Šokis įpintas į kiekvieną pasirodymą.
O ir pati daug ką sužinojau. Mažoji manęs paklausė, kodėl visuose cirkuose yra apvalus ratas. Suprask, apvali scena. O sūnui buvo įdomu, kodėl klounų nosys raudonos. Grįžus turėjau namų darbų – ieškot, kodėl gi. Radau visokių įdomybių, keliomis dalinuosi savo tinklaraštyje –
https://mamutopasaulis.lt/…/05/kodel-cirko-arena-apvali/
Šis ruduo – stebuklingas: su daug daug saulės, mažai lietaus. Toks kvepiantis šaltuku ir dvelkiantis gaiva. Ir dovanojantis daug gėrybių. Labai mėgstu grybauti, bet šiais metais taip ir neprisiruošiau nuvažiuoti (gal ir gerai, vis tiek grybų nepažįstu, renku kone viską iš eilės, paskui kam nors tenka perrinkinėt 😊 ), bet užtat prisirinkau… lapų. Iš jų galima susukti rožių puokštę ir kam nors padovanoti. Su proga arba be. Originalu ir neįprasta.
Kaip būna gera, kai ko nors labai labai nori ir įgyvendini! Abi su vyresniąja dukra norėjom trumpai nusikirpti plaukus. Labai trumpai. Buvo ir tokių, kurie bandė atkalbėti, bet mes užsispyrėm ir pasiryžom! Ir nesvarbu, kad mažas abejonių kirminas kažkur giliai graužėsi, mes padarėm, ko norėjom pačios, kliovėmės savimi ir neapsirikom. Patenkintos abi. Prieš tai aptarėm ir tai, kas būtų, jei trumpi plaukai netiktų. Ogi nieko baisaus – jie ataugtų. Nutarėm, kad šiuo atveju geriau gailėtis pabandžius, nei gailėtis, jog taip ir neišdrįsom, ir su nostalgija žiūrėti į trumpaplaukes. Gailėtis taip ir neteko! O įgyvendinti norą ir save pradžiuginti – labai svarbu.
Jei norisi lengvai pasivaikščioti, tiks „Tracton Woods“ parkas, maždaug 5 km ilgio trasa. Jis yra netoli Minane tilto, maždaug 20 km į pietus nuo Korko miesto. Kadangi buvom rudenį, labai pravertė guminiai batai, ir gamta buvo jau ne tokia žalia, bet tai niekis – gamta graži savaip visais metų laikais. Bent jau man. Ėjom, dairėmės aplink, o mažoji ir sako: visos gėlės jau nužydusios… Spėk, nužydėjusios. 😊
Beje, visą kelią turėjom nemokamą gidą. Šuniuką! Jis pasitiko mus vos atėjusius ir lydėjo visą kelią. Tai greičiau pabėgėja, tarsi rodydamas kelią, tai kur į šoną pasuka, neva štai, pasidairykit, pasigėrėkit, nespoksokit tik priešais savo nosis 😊 Vėl pasiveja, prieky bėga. Kai jau sugrįžom atgalios, sustojo parko pakrašty ir lydėjo mus žvilgsniu, kol sulipom į mašiną.
Korko mieste – mano vaikams patinkantis Fitzgeraldo parkas prie upės Lee.
Parkas pavadintas Airijos sukilimo 1798 m. lyderio Edwardo Fitzgeraldo vardu. Gražios medžiais apsodintos gatvelės, gėlynai, skulptūros, kavinukė, o, svarbiausia, vaikų žaidimų aikštelė! Taip taip, dėl jos mes ir važiavom čia. 😊 Štai, kokią gražią radom… 👇
Ne aikštelė, o baseinas! Po lietaus nespėjo viskas išdžiūt. Štai čia buvo gera proga vaikams pasimokyt gyvenimo dėsnių. 😊 Nusiminė Nojus, nes lūkesčiai liko nepatenkinti… Mažoji – vos ne iki ašarų. Tik didžioji ramiai reagavo. Gerai, sakau, ar mes galim ką nors pakeist, na, padaryt taip, kad aikštelė liktų sausa. Žiūri jie į mane: neaaaaa. Aha, negalim. Tai jei pyksim, nervinsimės, ar pasikeis kas nors? Mažieji: neaaaa. Didžioji jau daugiau mano pamokų išklausius 😊, sako: pasikeis, mes nuotaiką susigadinsim likusiai dienai. Tikra tiesa. Taigi – nervinsimės ar nesinervinsim, aikštelės nenusausinsim, vadinas, geriau jau nesinervint. Padarėm tokią išvadą ir susėdom ant suoliuko valgyt vaisių. Mažoji prisikapojo ir sako palaimingu balsu: kaiiip gerai, prisivalgiau vaisių, tai dabar normalaus maisto namie nereikės valgyt. Štai taip. 😊
Spėkit, kada daryta ši nuotrauka? 👇
Spalio 29! Sakau, kad šis ruduo auksinis visomis savo prasmėmis. 😊 Tai – Inchydoney Beach. Aš nesifotografavau, nes būtų pernelyg didelis kontrastas – apsimūturiavus šaliku ir su striuke. Šalta man visais metų laikais. 😊
Labai mėgstu jūrą… Ji tokia didinga, kupina galybės, paslaptingumo. Žvelgiant į bangas man nuskaidrėja mintys, išsivalo galva ir, atrodo, net kvėpuoti tampa lengviau – pilnais plaučiais įkvepiu jos galią ir jėgą.
Tąkart jūra mums iškrėtė pokštą. Vieną akimirką, rodos, buvo nuslūgusi ir rami, tik staiga, visiškai netikėtai, banga atsirito iki mūsų daiktų, kurie buvo padėti gan tolokai. Tik žiūrim – plaukia mūsų kuprinė ir vaikų batai. Mažoji – į ašaras, mat plaukė ir jos mėgstama gertuvė. Didžioji visų pirma puolė gelbėt ne savo daiktų, o sesės gertuvės. Viską sugavom ir ištraukėm. Svarbiausia – nesinervint, juk tai jau įvyko, tad geriausia – pagalvot, ką galima padaryt. O ką galima padaryt? Išgręžt, iš batų išpilt vandenį ir pasijuokt iš to, kas nutiko. 😊