(2023 m. spalis)
Gyvenimas Airijoje, arba
Kai pasiimi tris vaikus ir skrendi į pasaulio kraštą pradėti naujo etapo…
Labai mėgstu rudenį, pasipuošusį įvairiaspalviais lapais, nutviekstą saulės, jau su lengva gaivia vėsuma, kokia būna tik rudenį, – taip ypatingai kvepiančia, bet dar tokia, kad nereikėtų pirštinių ir kepurių. 😊 Kad dar galėtum prisirinkti lapų ir jausti juos, čiupinėti ir daryti lapų lietų. 😊 Šis ruduo dovanoja mums daug tokių dienų. Netgi pabraidyti jūroje leido… Spalio 29 dieną vaikai šokinėjo per bangas! Aš nerizikavau, man ir vasarą šalta. Niekas nesusirgo, gerklių neskaudėjo, viskas buvo kuo puikiausiai. Ir su nuotykiais – pasidėjome ant kranto batus, daiktus ir nepastebėjom, kaip staigiai atsirito iki jų banga. Daiktai plaukt, mes – jų gelbėt. 😊 Viską išgelbėjom, iš batų išsipylėm vandenį ir besijuokdami parvažiavom namo.
O dar kiekvieną rytą sulaukiu pasveikinimo ant mašinos veidrodėlių…
Vieną vakarą nutarėm visi žiūrėti filmą, paskui pažaisti kokį stalo žaidimą, žodžiu, šeimyniškai pavakaroti. Ir… dingo elektra! Laukėm laukėm, neatsirado. Vaikai jau paniuro – planai šuniui ant uodegos. Beeet. Išeitis visada yra. Pasidarėm namų šešėlių teatrą! Net negalvojau, kad bus taip smagu. Visi bandėm išgaut kokį nors pavidalą, o kai jau prisipraktikavom, kūrėm savas istorijas. Iš pradžių išėjo rimtos, o paskui jau bele kas. Neplanuotai tiek prisijuokėm, kartu pabuvom, kad ir apie tą elektrą užmiršom. 😊 Galiausiai, kai ruošėmės miegot, ji atsirado.
Vaikai jau susitaikė su mūsų periodiškais paklajojimais po parkus ir gražias vietas. 😊 Šį kartą – „Gougane Barra“, nacionalinis parkas Airijoje… Įsimylėjau šitus vaizdus… Tas gamtos kvapas, nepajudinami kalnai, nepavargstantys kriokliai, tyliai čiurlenantis vanduo, virš debesų kyšančios kalnų viršūnės, kur ne kur pasigirstančios paukščių giesmės… Ir ta gyva gamtos tyla.
Palipom į kalną, o kokie grožiai iš ten atsivėrė… Prieš tai teko įveikti akmenuotą kelią per upelį – ir keturiom, ir ropom. 😊 Vaikai kelionę „užskaitė“. 😊 Pavargę, bet laimingi. Tiek iššūkių įveikė!
Nors mėgstam klajoti po visokias gražias vietas, patinka ką nors veikti ir namuose. Žinot, kas yra smagu? Stebėti žaidžiančius vaikus. Arba žaisti su jais ir sukurti įvairias situacijas, kuriose atsiskleistų jų požiūriai. Per žaidimus atsiskleidžia tai, kas jiems svarbu, kas rūpi! Mažoji labai mėgsta žaisti su lėlėm – kiek aš išgirstu jos lūpomis mano sakomų frazių!.. O ir pasikalbėt kartu ką nors veikiant – puiki proga. Pavyzdžiui, mažoji man pasakoja apie vieną berniuką iš mokyklos, sako, kad jis turbūt didesnis už ją. Perklausiu: didesnis? Sako: „Nežinau, mama, gal ir didesnis, aš jo nematavau.“ Štai taip. O piešiant paaiškėjo, ko labai labai norėtų paprašyti Kalėdų Senelio dovanų…
Gera būti kartu, bet labai gera būti ir su savimi. 😊 Laikas sau – šventas dalykas. Tada prisipildau jėgų, energijos, nuotaika būna puiki ir noriu apkabinti visą pasaulį. Rugsėjo 23 d. buvo rudens lygiadienis, kai tiek diena, tiek naktis pasidalina lygias pozicijas ir tampa vienodo ilgumo. Nubudau… 4.30. Taaaip, šeštadienis, veikia kiaulystės dėsnis. Pabandykit mane paprastą dieną prikelt tokiu metu! Jokių šansų. O gal aš būnu taip smarkiai išsiilgusi savo draugijos? Kad ir kaip ten būtų, man labai patinka, kai ryte dar visi miega, tylu, o aš galiu pasitikti tingiai bundančią dieną: pabūti su savimi, paveikti tai, kas man patinka, galų gale ramiai išgerti kavos. 😊 Tai štai, lygiadienio šeštadienį atsikėliau, užsidegiau žvakę, išgėriau kavos, pamąsčiau, pameditavau ir atlikau labai man patinkančią saviugdos trenerės Ramintos Lapinskaitės rekomenduotą praktiką (jau ne pirmą kartą ją darau ir visada pasiteisina!). Trumpai, kokia ta praktika. Intuityviai išsirenku 9 knygas (Vieną net paimu vaikišką, „Plėšiką Hocenplocą“ – labai norėjosi 😊). Imu po vieną, verčiu ir sustoju ten, kur norisi, – atverčiu tą lapą, negalvodama išsirenku pastraipą ir sakinį (ar mintį) joje. Tai ir yra žinutė man. Ir taip susirenku 9 žinutes. Žinokit, knygos kalbėjo su manim! Arba Visata su manim kalbėjo knygomis… Tada tas žinutes perfrazavau ir susirašiau sau, į ką turėčiau atkreipti dėmesį. Štai pora pavyzdžių:
„Vienuolis, kuris pardavė „Ferarį“
„Visatoje nėra chaoso. Visa, kas tau atsitiko ar dar atsitiks, yra tikslinga.“
Štai kaip tai perfrazavau ir pritaikiau sau:
Viskas, kas vyksta, yra ne šiaip sau.
Tai galim pritaikyti ne tik rimtiems įvykiams, bet ir smulkmenoms. Kad ir tą patį šeštadienį – planavau po pusryčių viena nuvažiuoti į toliau esantį parką ir porą valandų pasivaikščioti. Oras ryte buvo puikus. Vos tik pavalgėm, ėmė lyti. Tiesiog, atrodo, iš niekur nieko. Parką teko atidėti. Ir labai gerai! Praleidom puikiai dieną, sutvarkėm keletą svarbių reikalų ir turėjom prasmingų bei reikšmingų pokalbių, ko galbūt nebūtų įvykę, jei būčiau išvažiavusi į parką. Taigi nieko nebūna šiaip sau.
„Plėšikas Hocenplocas“
„Močiute, jūs net neįsivaizduojate, kaip aš jums dėkingas.“
Sau pritaikiau štai taip:
Būti dėkingam.
Už viską ir visada. Ir nepamiršti padėkoti. Už paprastus, kasdienius dalykus: maistą, veiklą, bendravimą, kasdienes galimybes; už vertybes, už sėkmę, netgi už išbandymus ir sunkumus – jie nutinka ne šiaip sau (ir jie turi giluminę priežastį!) bei mus grūdina, stiprina, augina.
Šiuo konkrečiu atveju, tikiu, knygos puslapiais man norėta priminti, kad dažniau prisiminčiau dėkingumą tėvams, protėviams, praeičiai.
O čia visos knygų man siunčiamos žinutės:
https://www.facebook.com/groups/826314068937964/permalink/842066117362759
